Dabar tokios vietos kaip http://www.supirkimas.eu/ turi modernias automatines sistemas, dirba daug kompiuterių tam, kad būtų galima kuo patogiau parduoti ir įsigyti mašiną. Tiek logistikos, tiek automobilių supirkimo srityje ateina tie modernizavimo laikai, kai daug ką nudirba ne žmonės, o jiems pavaldi technika. Tačiau automobilių supirkimas ir pardavimas ne visada buvo toks. Dar vos prieš 30 – 20 metų Lietuvoje geriausią pelną gaudavo tie, kurie varinėdavo mašinas. Apie juos sakome: tai Gariūnų vyrai, kurie ilgai stovėdavo turguje, kurie tikrai daug dirbo tam, kad būtų gyvi, tam, kad galėtų pasakyti, kad dirbo, gyveno ir uždirbo savo šeimoms po namą.
Rolandas
Man automobilių supirkimas prasidėjo iškart po 1990-ųjų, kai atgavom nepriklausomybę. Su draugais padarėm toiąnedidelę firmą, ir ten visi dirbome kartu dėl tų pačių dalykų. Vieni iš mūsų važiuodavo į Vokietiją, Olandiją ir pirkdavo ten mašinas, jas pargabendavo. Pirkdavo tokias geresnių modelių, bet jau daužtas, kažkiek kažkur neveikiančias. Kiti čia vietoje jas taisydavo. Dar tada ir su patentu būdavo geri laikai, nes nereikėjo per daug tų mokesčių mokėti, dabar tai yra tiek daug mokesčių ir patentų, kad net neapsimoka išvis kažką dirbti. Aišku, kada būdavo kitokia savotiška mokesčių sistema. Jeigu vietinė mafija nesužinodavo, ką ten veiki ant savo kiemo, tai gerai. Bet jeigu išaiškėdavo, tai nenustebk, kad tų mokesčių ateis pas tave paprašyti ir dar peilį po kaklu pakiš. Aš pats nevažinėdavau, tik dirbdavau garaže pasislėpęs. Oi, koks tai būdavo sunkus darbas, oi kaip man šaldavo strėnos, ir dabar dėl to kartais nuo skausmo surakintas guliu, pajudėt negaliu, nes būna persimeta vėl tie skausmai į nugarą. Kai sutaisydavau, tada kolegos imdavo fūrą ir veždavo tas gerąsias mašinas parduot. Tai arba į Gariūnus, arba ten pat į Olandiją, Vokietiją, ten į tuos turgus.
Kęstas
Aš irgi panašiu metu dirbau, man automobilių supirkimas buvo pragyvenimo šaltinis. Tik skirtumas, kad dirbau praktiškai vienas, su niekuo dalintis nereikėdavo. Tai tiesiog nusipirkdavau tą mašiną, kokią nors jau sukaltą, ir tada taisydavau. Taip kokias tris sutaisydavau ir veždavau į Gariūnus parduot. Ir visai gerai, geri laikai buvo. Man tas darbas patiko, be to, pasistačiau sau irgi tokius namus, kokių norėjau. Kai pasidairau savo gatvėje, tai nė vieno nematau, kuris būtų pats pasistatęs namus.